Salė „Jūra“

Tai ne projektas – tai molio susitikimas su garsu.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro erdvėse molis tampa ne apdaila, o kūnu – paviršiumi, kuris kvėpuoja, sugeria, atspindi ir formuoja akustiką. Čia nėra dekoravimo. Čia yra formavimas. Viskas prasideda nuo rankos – nuo spaudimo, kuris palieka pėdsaką, nuo ritmo, kuris kartojasi, bet niekada nebūna identiškas. Kiekvienas paviršius kuriamas ne kaip siena, o kaip reljefas – tarsi vėjo formuojamos kopos, sustingusios judesyje, struktūra, gimstanti tarp kontrolės ir atsitiktinumo.

Molis šiame projekte nėra tik pasirinkimas – tai principas. Natūrali medžiaga leidžia sukurti gyvą paviršių, kuris reaguoja į šviesą, keičiasi priklausomai nuo žiūros taško ir kartu veikia garsą. Daugiau nei 30 tonų molio čia tampa ne kiekiu, o vientisa mase, kuri kuria tylą tarp garsų. Tam buvo kuriami specialūs įrankiai, leidžiantys valdyti tekstūrą, bet jos ne suvienodinti – kiekvienas judesys sąmoningas, bet paliekantis vietos ne tikslumui, kuris ir kuria gyvybę.

Tai darbas, kuriame tikslumas atsiranda per netobulumą. Erdvei čia nereikia papildomo paaiškinimo – ji ne tik atrodo, ji veikia. Architektūra, medžiaga ir garsas susilieja į vieną sistemą, kurioje paviršius tampa funkcija, o funkcija – estetika. Tai vienas iš tų projektų, kur medžiaga ne paklūsta architektūrai, o tampa jos dalimi.

Sienos: VABALAS
Interjeras: Marius Mateika, Indrė Ankudavičienė, Audronė Pakalniškytė
Nuotraukos: Leonas Garbačiauskas